2012 metais Šiaulių apskrities policijos įstaigose gauti 2048 pranešimai dėl smurto artimoje aplinkoje, kuriais remiantis pradėti 1386 ikiteisminiai tyrimai. Didžioji jų dalis (85,9 proc. arba 1190 atvejų) pradėta dėl veiksmų, numatytų LR BK 140 straipsnyje (Fizinio skausmo sukėlimas, nežymus sveikatos sutrikdymas), 12 proc. (163 atvejai) sudaro ikiteisminiai tyrimai pagal LR BK 145 straipsnį (Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas), taip pat pradėti 27 ikiteisminiai tyrimai pagal LR BK 138 straipsnį (Nesunkus sveikatos sutrikdymas), 3 – pagal LR BK 129 straipsnį (Nužudymas) ir 3 ikiteisminiai tyrimai už kitas baudžiamajame įstatyme numatytas veikas.
Daugiausiai (apie 75 proc.) smurto atvejų užfiksuota tarp sutuoktinių ir sugyventinių, 10 proc. sudaro suaugusių vaikų smurto atvejai prieš savo pagyvenusius tėvus, 8 proc. – tėvų smurtas prieš vaikus bei 7 proc. – smurto atvejai tarp brolių, seserų, svainių, kitų artimų giminaičių. Didžiąją dalį nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių asmenų sudaro moterys (84 proc.), 9 proc. – nepilnamečiai ir 7 proc. – vyrai. Tuo tarpu didžiąją dalį smurtautojų sudaro vyrai (96 proc.), o smurtavusios moterys sudaro 4 proc. Analizuojant smurtautojų amžių pastebima, kad dažniausiai tai 30 – 45 metų asmenys (74 proc.), 19 proc. sudaro smurtautojai, kuriems iki 30 metų ir 7 proc. – kuriems jau per 60 metų. Taip pat reikia pažymėti, kad nesikeičia tendencijos dėl alkoholio vartojimo įtakos smurtiniam elgesiui – net 60 proc. smurtautojų buvo neblaivūs, o apie 10% sudaro atvejai, kai buvo neblaivus ir smurtautojas, ir nukentėjusysis. Praėjus daugiau nei metams nuo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo įsigaliojimo pradžios taip pat pastebima, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas ne visada nutraukia smurtinius veiksmus. Deja, bet tenka konstatuoti, kad daugėja atvejų, kada už smurtą artimoje aplinkoje jau teisti asmenys smurtauja pakartotinai.
Taigi smurto artimoje aplinkoje duomenų analizė rodo, kad saugumo šeimoje klausimai išlieka aktualūs, todėl kiekvienam potencialiam smurtautojui pravartu susimastyti bei susipažinti su smurtinio elgesio neigiamomis pasekmėmis, kurios skaudžiai smogia ne tik konkrečiam asmeniui, kurio atžvilgiu smurtaujama, bet ir daro didžiulę žalą tokioje aplinkoje augantiems vaikams.
Į klausimus apie smurtinio elgesio pasekmes šeimos nariams ir ypač vaikams atsako Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato psichologas Arūnas Norkus:
Niekas jau neabejoja, kad smurtas sukelia didžiules fizines, socialines, materialines, psichologines pasekmes visiems šeimos nariams. Ką šiuo aspektu akcentuoja psichologai?
Be jokios abejonės, šeimoje patiriamas smurtas turi didžiulį, kartais nebepataisomą poveikį suaugusiojo asmenybei, deformuoja vidines psichines struktūras, ir paskui visą gyvenimą žmogus jaučiasi ir elgiasi neadekvačiai. Alkoholio vartojimas, pavojingas vairavimas, grubumas bendraujant su kitais, įstatymų pažeidinėjimas yra tik maža tų pasekmių dalelė. Tačiau dar didesnį poveikį smurtas daro vaikams. Vaikui, tarsi spąstuose įstrigusiam smurtaujančių suaugusiųjų aplinkoje, iškyla sunkus uždavinys rasti būdą, kaip prisitaikyti, kaip išsaugoti ir išlaikyti bazinį pasitikėjimą suaugusiais žmonėmis, kaip rasti bent kruopelę saugumo grėsmingose situacijose, kaip įgyti jėgų, kai jautiesi bejėgis. Jei suaugusieji žinotų, kaip viduje jaučiasi smurtinėje aplinkoje augantis vaikas, jeigu jie nujaustų bent tūkstantąją dalį tų baisių, visą gyvenimą atsiliepiančių pasekmių, jie bent jau smarkiai susimąstytų.
Paminėjote, kad smurto poveikis vaikams yra ypatingas. Kuo pasireiškia tas ypatingumas?
Na, visų pirma vaiką veikia jau pati smurtinė aplinka. Tas poveikis yra dvilypis. Vaikas gyvena nuolatinėje grėsmėje, nuolatinėje baimėje, kad vėl gali pasikartoti smurtas. Ši baimė niekada neleidžia vaikui pasijausti saugiu – jis negali prognozuoti ateities. Prisitaikymas prie tos nuolatinės grėsmės reikalauja pastovaus budrumo. Todėl vaikas priverstas išmokti atpažinti pačius menkiausius pavojaus ženklus, pvz., smurtautojo veido išraiškos, balso, kūno kalbos pasikeitimus. Vaikas reaguoja į tuos ženklus, net nespėdamas sąmoningai jų įvertinti. Reakcija būna dvejopa – arba pabėgti nuo smurto, arba pabandyti jį numaldyti. Todėl vaikai bėga slėptis – mažesni už spintos, po lova, už durų, didesni – pas draugus, kaimynus, į kiemą ir pan. Maždaug 8-9 metų vaikai pradeda bėgti iš namų. Saugumo jausmas vaiko psichikoje pradeda asocijuotis ne su tėvais, šeima ir namais, o su konkrečia vieta, savo slėptuve. Tuo tarpu namai ir šeima tampa nesaugiu, grėsmę keliančiu objektu.
Jeigu nepavyksta smurto išvengti, vaikas naudoja kitą taktiką – bando nuraminti smurtautoją ir taip sustabdyti smurtą. Ir ta reakcija visiškai nepriklauso nuo to, ar smurtas nukreiptas prieš vaiką, ar prieš kitą šeimos narį, ar prieš naminį gyvūnėlį. Bandymai dažniausiai susiję su mechaniniu paklusnumu, kad ir ką bepalieptų ar įsakytų smurtautojas. Šis paklusnumas iš tiesų susijęs su pasąmonine vaiko mirties baime: vaikas bijo, kad smurtautojas tyčia ar netyčia gali padaryti taip, kad vaikas mirs. Tos baimės pasekmėje vaikas išgyvena absoliutų bejėgiškumą. Jaunesnio amžiaus vaikai ima tikėti, kad smurtautojas pasižymi absoliučiomis ar antgamtinėmis galiomis, gali skaityti vaiko mintis, gali visiškai valdyti jo gyvenimą. Todėl, siekiant išgyventi, lieka tik viena – paklusti. Tuomet pradeda formuotis Stokholmo sindromas.
Kaip visa tai, ką papasakojote, atsiliepia vaikui vėliau?
Vaiko vidinis „Aš“, jo visuminis psichinis suvokimas apie save ima formuotis iškreiptai, nerealistiškai. Smurtą patiriančiam ar matančiam vaikui pernelyg skaudu pripažinti, kad dėl jo skausmo ir nesaugumo kalti tėvai. Toks pripažinimas sugriautų fundamentinį vaiko egzistencijos pagrindą. Tačiau vaikas privalo rasti paaiškinimą, kodėl jo tokia lemtis, kodėl skriaudžiamas jis ar jo mama. Ir dažniausiai tokia išvada yra fiktyviai sukuriama: dėl visko kaltę prisiima pats vaikas. Jei vaikas blogas – tuomet tėvai yra geri, situacija tampa logiška ir paaiškinama. Tokiu būdu vaiko vidiniame „Aš“ vaizde ima keroti savęs kaip blogo suvokimas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Vaikas susikuria klaidingą, netikrą identitetą, tarsi prisiima į save smurtautojo blogį ir taip išsaugo prigimtinį prisirišimą prie tėvų.
Greta savęs kaip blogo žmogaus psichinio vaizdo pasireiškia natūralus tokiomis aplinkybėmis pyktis ir keršto troškimas kaip reakcija į smurtą. Tačiau juk negali visą laiką keršyti vien tik sau (nors tai dažnai daroma, ir savęs žalojimas bei vaikų savižudybės yra to pavyzdys). Todėl pyktis ir agresyvumas nukreipiamas į išorę, taip išliejant susikaupusią neapykantą. Būtent tuo pagrįstas rizikos grupės vaikų elgesys mokyklose, nesimokymas, pamokų praleidinėjimas, smurtas prieš kitus vaikus, alkoholio, narkotikų vartojimas, vagystės, ankstyvi palaidi lytiniai santykiai ir t.t. Tokiu būdu yra keršijama – aplinkai, visuomenei, kitiems žmonėms, nematantiems kaip vaikui sunku ir jam nepadedantiems. Dar daugiau – kiekvienas smurto prieš kitus ar aplinką aktas pasąmonėje vaikui dar kartą pasako: matai, koks tu blogas, tai, ką tu ką tik padarei, yra to įrodymas.
Kitas variantas yra savęs kaip blogo maskavimas pastangomis būti geru. Tokiais atvejais vaikas iš paskutiniųjų stengiasi būti geru, ypač uoliai atlikti visus jam pavedamus darbus, pvz., tapti savo brolių ar seserų globėju, mokslo pirmūnu, sporto varžybų nugalėtoju ir t.t. Tačiau jokios pastangos nesuteikia vaikui daugiau vertumo, viduje vis tiek jis jaučiasi blogas, prastas ir bevertis.
Ar vaikystėje su smurtu susidūręs vaikas suaugęs jį pamiršta?
Ne. Toks vaikas visą gyvenimą kankins save, priskirdamas sau nepelnytą gėdą ir kaltę. Vidinis įsitikinimas savo blogumu tampa šerdimi, apie kurią formuojasi vaiko asmenybė, ir su tokia šerdimi jis gyvena visą likusį gyvenimą. Pačios paprasčiausios pasekmės yra nuolatinis savęs nuvertinimas, didelis nerimastingumas, polinkis į depresiškumą, negebėjimas gyventi šeimoje, nuolatinė partnerių kaita, aukos sindromo pasireiškimas (kai išprovokuojamas smurtas, pvz., primušimas, išžaginimas ar apiplėšimas) ir t.t. Sunkesnės pasekmės pasireiškia save žalojančiu elgesiu, psichinėmis ligomis, priklausomu elgesiu, įvairiais psichosomatiniais sutrikimais, pvz., emocinė įtampa sąlygoja įvairias konvulsijas, spazmus, vėmimą ir pan. Kai kurie vaikystėje smurtą patyrę vaikai suaugę patys tampa smurtautojais, prievartautojais, tokiu būdu tarsi perkeldami savo patirtį kitiems, tuo pačiu deleguodami ir išgyventą bei sukauptą psichinį skausmą.
Kaip būtų galima tiems vaikams padėti?
Atsakymas vienareikšmis – nesmurtauti. O pasireiškus smurtui – nedelsiant išvaduoti vaiką iš smurtinės aplinkos, suteikti jam saugumą, psichologinę, pedagoginę, socialinę ir kitokią pagalbą, kuri reikalinga konkrečioje situacijoje. Mamos neturėtų ginti smurtautojo, meluoti, dangstyti ar kaip kitaip slėpti prievartos. Negalima aukoti vaiko gerovės dėl materialinių sumetimų ar savo interesų.
kriminalai.com
šaltinis: Šiaulių aps. VPK info.
Cituojant ar platinant kriminalai.com informaciją būtina nuoroda į informacijos šaltinį.