Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas Valentinas Mazuronis, atstovaujantis 30 Seimo narių, pateikė interpeliaciją teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui.
Seimo nariai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 61 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 219 straipsnio pirmąja dalimi, teikdami interpeliaciją teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui pareikalavo atsakyti į 5 klausimus, susijusius su teismų reformos vykdymu; situacija teismo medicinos srityje; situacija Lietuvos laisvės atėmimo įstaigose. Seimo nariai domėjosi kokių priemonių imtasi siekiant užkirsti kelią pasikartoti situacijai, kai Teisingumo ministerija perdavė Baltarusijos Respublikos specialiosioms tarnyboms informaciją apie žmogaus teisių gynėjo Aleksejaus Beliackio veiklą; ar ministras nemato savo, kaip Vyriausybės nario, atsakingo už teisingumo sritį, atsakomybės dėl susidariusios situacijos teisingumo vykdymo bei teisingumo aktų įgyvendinimo srityje (turint omenyje įvykius Garliavoje, Kauno rajone).
„Užduodami šiuos klausimus ministrui R. Šimašiui mes norime paklausti iš esmės labai paprastų dalykų. Ar per pastaruosius trejus metus Lietuvoje teisingumo ir pasitikėjimo teisine sistema padaugėjo ar sumažėjo. Pabandykim atsakyti tai kiekvienas sau į šį klausimą ar bedugnė tarp biurokratizuoto ir uždaro teisėtumo, kurį mūsų valstybėje vykdo teisminė sistema ir teisingumo, kurio trokšta dauguma Lietuvos piliečių, per pastaruosius metus sumažėjo, ar ta bedugnė tarp teisėtumo ir teisingumo tiktai didėja ir kelia vis didesnį mūsų piliečių nepasitenkinimą teisėtumo institucijomis. Ar eiliniam piliečiui tapo lengviau ir ar iš viso įmanoma rasti teisingumą mūsų valstybėje be pinigų, arba be galingo užtarimo“, – sakė V. Mazuronis.
Ministras Seimo posėdyje pristatė atsakymus į jam pateiktus klausimus. R. Šimašius pripažino, kad problemų jo kuruojamoje srityje yra: „Noriu pabrėžti, kad jeigu Lietuvoje viskas būtų gerai su teisingumu, jeigu teisingumo sistemoje nebūtų jokių problemų, tai būčiau pirmas, kuris pasiūlyčiau, kad Teisingumo ministeriją reikia panaikinti. Deja, taip nėra, mes visi tai puikiai žinome, todėl reikalinga ir Teisingumo ministerija, ar viena ar sujungta su kita, čia atskira tema. Bet ji reikalinga. Lygiai dėl tų pačių priežasčių ir pats, kaip asmuo, ryžausi imtis tos atsakomybės, tų atsakingų darbų ir juos darau“.
Atsakydamas į konkrečius interpeliacijos klausimus teisingumo ministras ne kartą atkreipė dėmesį į teismų savarankiškumą ir nepriklausomumą: „Teisinėje valstybėje niekas, nei teisingumo ministras, nei Seimo narys, nei kitas pareigūnas, kuris nėra konkrečiai atsakingas už jam priskirtas funkcijas, negali kištis į teismų veiklą, ir į teismų sprendimų vykdymą. Telefoninės teisės laikai Lietuvoje baigėsi, ir teisingumo ministras, aš tikiuosi, niekada nebebus toks pareigūnas Lietuvoje, kuris pakėlęs telefono ragelį pasakys, kad bylą reikia išspręsti taip arba kitaip, o bylos vykdymą atlikti taip, kaip jam atrodo geriau“.
R. Šimašius Seimo posėdžių salėje vardino savo vadovavimo laikotarpiu nuveiktus darbus: padidėjusį Vyriausybės, teismų darbo skaidrumą ir atvirumą visuomenei, registrų sistemos, valstybės tarnybos tobulinimą. R. Šimašius atkreipė dėmesį, kad teismų sistemos reforma jau pradėjo duoti rezultatus – pradėjo trumpėti eilės teismuose, sumažėjo teisėjų darbo krūvis ir jie gali skirti daugiau dėmesio sudėtingoms byloms.
„Jeigu pirmą kartą tais metais nusižengimas yra padaromas ir asmuo pripažįsta, neginčija jo ir sako, taip, kaltas, nieko pridėti negaliu, iš tikrųjų padariau šitą pažeidimą, tai pirmą kartą Lietuvos valstybė ir žmogus, kuris nėra piktybinis pažeidėjas, atsistojo į vienas kitam pagarbią poziciją. Nebėra taip, kad netyčia kartą nežymų pažeidimą padaręs asmuo iš karto būtų traktuojamas kaip didžiausias valstybės priešas ir siuntinėjamas po visas institucijas, o teismai būtų užkrauti tuščiu darbu“, – sakė R. Šimašius.
Ministras pripažino, kad kai kurie jo sprendimai dėl laisvės atėmimo vietų sulaukė pasipriešinimo: „Bėdų buvo apsčiai, buvo neūkiškumo, buvo dvigubų ar trigubų standartų, buvo kastinių santykių įkalinimo įstaigose, buvo neteisėtumo ir korupcijos židinių. Daug ką pavyko šitoje srityje padaryti. Spėju, kad būtent šitie pokyčiai, kurių vėlgi nenoriu detaliai pristatinėti, jie sukelia daug kam alergiją. Yra daugybė žmonių, kurie prarado savo privilegijas. Yra daugybė nepatenkintų esama situacija ir aš esu įsitikinęs, kad neramumai, kurie buvo prieš porą mėnesių įkalinimo įstaigose, buvo susiję būtent su šitais dalykais. Tvarkos darymas šiose įstaigose ne visiems patinka“.
Išklausęs ministro atsakymus Seimas pradėjo diskusiją, kuri bus pratęsta po Vyriausybės metinės ataskaitos. Po diskusijos bus sudaryta redakcinė komisija, kuri įvertins ministro R. Šimašiaus atsakymus parengdama Seimo nutarimo projektą. Seimo nutarimo dėl interpeliacijos projekte turi būti pareikštas Seimo pritarimas arba nepritarimas ministro atsakymams.
Jeigu Seimo nutarimo dėl interpeliacijos projekte ministro atsakymai pripažįstami esą nepatenkinami ir pareikštas juo nepasitikėjimas, tai toks nutarimo projektas gali būti priimtas slaptu balsavimu daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma – ne mažiau kaip 71 Seimo nario.
Seimo statutas numato, kad Sesijos metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui, reikalaudama paaiškinti šių pareigūnų priimtų sprendimų motyvus. Po interpeliacijos įteikimo Seimo Pirmininkui, kuris nedelsdamas ją užregistruoja ir perduoda atitinkamam Vyriausybės nariui ir Seimo nariams, nė vienas parašas negali būti atšauktas. Seimo nariai negali vienos sesijos metu pakartotinai pateikti interpeliacijos tam pačiam Vyriausybės nariui.
Gavęs interpeliaciją, Vyriausybės narys privalo ne vėliau kaip per 2 savaites perduoti Seimo Pirmininkui raštišką atsakymą, su kuriuo supažindinami Seimo nariai. Gavęs atsakymą į interpeliaciją, Seimas sesijos metu turi jį apsvarstyti savo posėdyje ne vėliau kaip per 5 darbo dienas.
Seimo nutarimo dėl interpeliacijos projektas turi būti pateiktas Seimui apsvarstyti ne vėliau kaip kitą posėdžių dieną. Projekte turi būti pareikštas Seimo pritarimas arba nepritarimas ministro atsakymui. Jeigu Seimo nutarimo dėl interpeliacijos projekte ministro atsakymas pripažįstamas esąs nepatenkinamas ir pareikštas juo nepasitikėjimas, tai toks nutarimo projektas gali būti priimtas slaptu balsavimu daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma. Jeigu Seimo nutarimas dėl interpeliacijos priimamas, ministras, kuriam pareikštas nepasitikėjimas, privalo atsistatydinti.
kriminalai.com
šaltinis: LRS info.