Penktadienį paminėtos 82-osios tarnybos vietoje 1931 m. spalio 4 d. nušauto Pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono 4-osios sargybos sargybinio Jurgio Kybarto žūties metinės. Jo žūties ir palaidojimo vietose pasieniečio atminimą pagerbė Pasieniečių klubo prezidentas buvęs VSAT vadas generolas Algimantas Songaila, VSAT Vilniaus rinktinės pasieniečiai, Elektrėnų savivaldybės, Vievio seniūnijos, Neries regioninio parko atstovai, kiti svečiai.
Pirmiausia J. Kybarto likimas prisimintas prie paminklo jam Elektrėnų savivaldybės Baltamiškio kaime, kuris šiuo metu yra Neries regioninio parko teritorijoje. Šioje vietoje, prie anuomet nustatytos administracinės linijos ties Bražuolės upeliu, prieš 82-ejus metus J. Kybartą nukovė Lenkijos pasieniečiai.
Minėjimo metu buvo kalbama apie Lietuvos pasieniečio tragišką žūtį ir jos prasmę, prie paminklo J. Kybartui padėta gėlių.
Vėliau renginio dalyviai nuvyko į netoliese esančią vietovę tame pačiame Neries regioniniame parke, kur kairiojo Neries kranto turistinėje trasoje, Veniakampio miške, pastatytas demarkacinės linijos žymėjimo gairės pavyzdys.
Čia Pasieniečių mokyklos viešųjų ryšių vyriausioji specialistė Pasieniečių muziejaus vadovė Loreta Dumbauskienė papasakojo apie Lietuvos ir Lenkijos demarkacinės linijos atsiradimą, jos žymėjimą tokiomis gairėmis, čia vykusius abiejų šalių pasieniečių susišaudymus ir kitus incidentus bei J. Kybarto žūtį.
Laikinoji siena su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu tais laikais buvo pažymėta medžio kartimis, vadinamomis gairėmis. Šiandien toks sienos žymėjimo ženklas gali sukelti šypseną ir atrodyti kiek neįprastai. Tačiau realybė buvo tokia, kad būtent prie tokiomis gairėmis nužymėtos demarkacinės linijos ne vienas pasienietis paguldė galvą už Lietuvą. Toks likimas ištiko ir J. Kybartą.
Jo atminimas penktadienį pagerbtas ir Vievio kapinėse, kur J. Kybartas atgulė amžinojo poilsio. Čia L. Dumbauskienė priminė apie jo palaidojimo aplinkybes, dabartinių pasieniečių pastangas surinkti istorinę medžiagą apie J. Kybarto likimą, veiklą kartu su kitomis žinybomis įamžinant žuvusiojo atminimą.
Pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono 4-osios sargybos sargybinis J. Kybartas gimė Ukmergės apskrityje, Gelvonų valsčiaus Neveronių kaime.
Pasienio policijoje pradėjo tarnauti nuo 1924 m. liepos 5 d. Ukmergės bare. Nuo 1929 m. lapkričio saugojo administracinę liniją su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu Trakų baro sargyboje.
Laikinoji siena su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu buvo pažymėta medžio kartimis, vadinamomis gairėmis. Jas lenkų pasieniečiams nesunku būdavo „pastūmėti“ į Lietuvos pusę. Dėl tokių incidentų ne kartą kildavo pasienio konfliktai tarp abiejų šalių, jos apsikeisdavo notomis.
Nuolat buvo šaudoma iš lenkų pusės, grobiami Lietuvos pasienio policininkai, perstatinėjamos sienos gairės, nesankcionuotai kertama siena, gana intensyviai gabenama kontrabanda. Nuo 1927 m. iki 1939 m. rugsėjo lenkų pasieniečiai nušovė 7, sužeidė 13 ir buvo pagrobę 22 Lietuvos pasienio policininkus.
1931 m. rudenį lenkų pasieniečiai savavališkai perkėlė demarkacinės linijos žymėjimo gaires giliau į Lietuvos teritorijos pusę ir iškasė griovį. Lietuvos pasieniečiai lenkų gaires sunaikino ir griovį išlygino. Lenkai gaires vis atstatydavo, o lietuviai vėl sunaikindavo.
Spalio 4 d. rytą pasienietis J. Kybartas tikrino vietą, iš kurios pats išvakarėse buvo pašalinęs neteisėtai lenkų pastatytą gairę. Čia jį užklupo du mirtini šūviai, paleisti Lenkijos pareigūno. Sunkiai sužeistas J. Kybartas dar sugebėjo pasitraukti apie 60 metrų nuo administracinės linijos ir mirė.
Po šio tragiško incidento sudaryta abiejų šalių bendra komisija įvykiui ištirti. Lenkijos pusė įrodinėjo, kad J. Kybartas nukautas jos teritorijoje, nors faktai rodė ką kita. Dėl šio įvykio Lietuvos užsienio reikalų ministerija pasiuntė notą Tautų Sąjungai.
Apie šį įvykį daug rašė visa to meto Lietuvos spauda. Štai ką paskelbė žurnalas „Policija“ (1934 m. Nr. 1–2):„Kybartas Jurgis, pasienio policijos Trakų baro eil. sargybinis, lenkų nukautas 1931 m. spalio mėn. 4 d. ant administracijos linijos prie Bražolos upelio.
Paminėtą dieną 9 val. 30 min. sargybinis Kybartas, eidamas sutiko sargybinį Želvį. Su juo prasilenkdamas sarg. Kybartas pasisveikino ir nuėjo į administracijos linijos taką. Sargybinis Želvys tuojau po susitikimo su Kybartu išgirdo prie administracijos linijos du šūvius ir metėsi bėgti minėtų šūvių kryptimi prie linijos. Kelyje sutiko jau sužeistą sargybinį Kybartą, kuris pareiškė, kad jį sužeidė lenkų kareiviai, ir prašėsi suteikti jam pagalbą, padvada nuvežti jį kaiman. Sargybiniui Želviui nubėgus prie administracijos linijos, lenkų kareiviai paleidę į jį vieną šūvį, tačiau nekliudė. Sargyb. Želvys susitiko su sargyb. Ščerbavičium, kuris išgirdęs šūvius, bėgo įvykio vieton iš Bieloliesės (dabar – Baltmiškis) kaimo. Jiedu abu nuėjo prie sužeistojo Kybarto, kuris be sąmonės gulėjo 60 metrų atstume nuo administracijos linijos ir tuojau mirė.
Velionis į lenkų kareivius nebuvo šovęs: jo šautuvo spyna buvo atidaryta, šautuvo vamzdžio kiaurymė rasta visai švari, ištepta tepalu ir be šūvio žymių“.
Žuvęs eilinis pasienietis J. Kybartas buvo doras ir darbštus žmogus, pasienio sargybinio pareigas ėjęs itin sąžiningai. Jis buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys. Žuvusysis paliko 34-erių žmoną Oną Maseirčiūtę-Kybartienę, dvi mažametes dukras Marytę ir Zofiją ir senutę motiną, kurią jis išlaikė.
J. Kybartas buvo iškilmingai palaidotas Vievio kapinėse, dalyvaujant sienos apsaugos pareigūnams, šauliams ir gausiam būriui visuomenės narių.
Praėjus keleriems metams J. Kybarto žūties vietoje Baltamiškio kaime buvo pastatytas paminklas. Atidengimo ceremonija įvyko 1937 m. gegužės 16 d. Paminklas buvo pastatytas iš Pasienio policijos Trakų baro pasieniečių ir Vievio šaulių suaukotų lėšų. Jis yra unikalus, nes tuo metu Lietuvos – Lenkijos pasienyje žuvo ne vienas Lietuvos pasienietis, tačiau tik J. Kybartui buvo pastatytas paminklas.
Tai stačiakampis raudono granito obeliskas, stovintis ant laiptuoto postamento. Obelisko priekinėje dalyje iškaltas kryžius, yra nuotrauka ir įrašas „ A†A / Pas. polic. sarg. eil. sarg. JURGIS KYBARTAS / Šioje vietoje lenkų nužudytas / 1931.X.4 / Lengva ir malonu dėl Tėvynės žūti“. Ant obelisko vakarinio šono iškaltas Vyčio kryžius ir įrašas „Tęskime pradėtąjį žygį“, ant rytinio šono – „Jis budėjo Tėvynės sargyboje – budėk ir Tu, sargybini, kad laisvi būtume“. Paminklo vieta aptverta betono sienele, su kampiniais stulpeliais.
2007 m. VSAT kartu su Neries regioninio parko direkcija pasirūpino ir finansiškai parėmė J. Kybarto žūties vietos sutvarkymą. Paminklas J. Kybartui yra privačios žemės valdos teritorijoje, kur VSAT ir parko direkcija dar pastatė informacinį stendą su istorine medžiaga apie tarpukariu čia vykusius dramatiškus įvykius.
2011 m. Elektrėnų savivaldybės lėšomis paminklas J. Kybartui buvo restauruotas.
Panaudota Pasieniečių muziejaus ir monografijos „Lietuvos valstybės sienos apsaugos istorija“ medžiaga
kriminalai.com
šaltinis: VSAT info.
Cituojant ar platinant kriminalai.com informaciją būtina nuoroda į informacijos šaltinį.