Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija balandžio 23 dienos nutartimi pripažino, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtintos Nedarbingumo pažymėjimų ir nėštumo bei gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklės ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, jog naujas pirmasis pažymėjimas asmeniui dėl tos pačios ligos, ligai paūmėjus ar esant jos komplikacijoms, gali būti išduodamas tik po 1 dienos darbe, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymui.
Bylą nagrinėjusi LVAT išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad ginčijama Nedarbingumo pažymėjimų ir nėštumo bei gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių nuostata reguliuoja teisinius santykius dėl naujo pirmojo nedarbingumo pažymėjimo išdavimo, t. y. galimas situacijas, kai asmeniui dėl tam tikros ligos (jo sveikatos būklės) nustačius darbingumo lygį ir, atitinkamai, užbaigus nedarbingumo pažymėjimą, jau kitą darbo dieną, asmeniui neišdirbus vienos darbo dienos, ta pati liga paūmėja ar kyla jos komplikacijos. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, pažymėjo, kad nėra pagrindo šią nuostatą aiškinti kaip nustatančią, jog ligos pašalpa gali būti skiriama, jeigu teisė ją gauti atsirado faktinio darbo laikotarpiu, kaip teigė atsakovai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad ginčijamame poįstatyminiame teisės akte įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su nedarbingumo pažymėjimų išdavimu, yra neabejotinai susijęs ir su asmenų teisės į socialinę paramą ligos (nedarbingumo) atveju įgyvendinimu, o nustatant tam tikrus ribojimus ar draudimus išduoti nedarbingumo pažymėjimus, tuo pačiu gali būti ribojama ir asmens teisė į socialinę paramą (teisė į ligos pašalpą).
Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, nustatantį, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, yra nurodęs, kad socialiniam aprūpinimui pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas, tai yra atskiros socialinės paramos rūšys bei asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai pagal Konstituciją gali būti nustatyti tik įstatymu, ir jokiais atvejais poįstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, riboti šios teisės apimties.
Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, LVAT teisėjų kolegija konstatavo, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalis sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrams suteikė įgaliojimus patvirtinti Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisykles, t. y. atsakovams buvo pavesti įgaliojimai nustatyti tam tikras procesinio (procedūrinio) pobūdžio nuostatas. Tačiau minėtose taisyklėse ginčijama apimtimi buvo įtvirtinta bendro pobūdžio norma, nekylanti iš Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo, nustatančio teisę gauti ligos pašalpą bei nustatančio ligos pašalpos dėl apdraustojo asmens ligos arba traumos mokėjimo trukmę. Atsižvelgdama į bylos aplinkybes, išplėstinė LVAT teisėjų kolegija padarė išvadą, jog ginčijamas teisinis reguliavimas nebuvo pagrįstas įstatymu, nors tokio pobūdžio nuostata, susijusi su teisės į ligos pašalpą ribojimu, reikalauja įstatyminio pagrindo, todėl prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymui. Nutartis yra skelbiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo interneto svetainėje www.lvat.lt. Bylos Nr. I-662-9-12.
kriminalai.com
šaltinis: LVAT info.