Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) balandžio 23 d. patenkino pareiškėjo UAB „NK statyba“ apeliacinį skundą ir priėmė naują sprendimą – paliko galioti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas Mokesčių administratoriaus apskaičiuotas papildomas 54 505 Lt PVM ir 7 645 PVM delspinigiai. LVAT konstatavo, kad teisės aktai nenumato galimybės perkelti mokestinę prievolę naujai įsteigtai įmonei vien dėl pirmiau įsteigtos įmonės nemokumo.
Nagrinėjamoje byloje buvo analizuoti du to paties ilgalaikio turto tiekimai: pirmasis – tarp UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Šimtas aukštų“, antrasis – tarp UAB „Swedbank lizingas“ ir pareiškėjo – „NK statyba“. Kaip buvo nustatyta byloje, UAB „Šimtas aukštų“ iš UAB „Swedbank lizingas“ įsigijo ilgalaikį turtą, kuriuo naudojosi ketverius metus. Dėl bankrutuojančios UAB „Šimtas aukštų“ nevykdomų įsipareigojimų, UAB „Swedbank lizingas“ lizingo sutartis vienašališkai nutraukė. Tokiu būdu pasikeitė ilgalaikio turto tiekimo atlygis, UAB „Swedbank lizingas“ už sugrąžintą turtą išrašė kreditines sąskaitas faktūras ir patikslino pardavimo PVM. Tuo tarpu bankrutuojanti įmonė pagal šias patikslintas PVM sąskaitas faktūras PVM deklaracijoje patikslino PVM atskaitą 54 505 Lt (ją sumažino), tačiau šios sumos į biudžetą nesumokėjo. Tą patį mėnesį pagal lizingo sutartis su UAB „Swedbank lizingas“ minėtą ilgalaikį turtą įsigijo pareiškėjas ir įtraukė 60 023 Lt į PVM atskaitą.
Mokesčių administratorius apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą už pareiškėjo iš UAB „Swedbank lizingas“ įsigytą ilgalaikį turtą. Tai mokesčių administratorius padarė nustatęs, jog pareiškėjas buvo nesąžiningas, tai yra žinojo ar turėjo galimybę žinoti, jog ankstesnėje įsigyto turto apyvartos grandinėje (tarp bankrutuojančios įmonės ir UAB „Swedbank lizingas“) bankrutuojanti įmonė nesumokės PVM. Mokesčių administratorius pareiškėjo nesąžiningumą kildino iš šių aplinkybių: bankrutuojančios įmonės darbuotojai, kurie taip pat buvo bankrutuojančios įmonės akcininko giminės, tapo pareiškėjo akcininkais, dalis bankrutuojančios bendrovės darbuotojų perėjo dirbti pas pareiškėją, bankrutuojanti bendrovė ir pareiškėjas vykdė analogišką veiklą, sudarinėjo tarpusavio sandorius, bankrutuojanti įmonė pareiškėjui pardavė įrangą bei priemones darbams atlikti, pareiškėjas savo veiklą pradėjo vykdyti patalpose, kurios nuosavybės teise priklausė bankrutuojančiai įmonei, pareiškėjas nuomojosi sandėliavimo bei administracines patalpas iš bankrutuojančios įmonės.
Bylą nagrinėjusi LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką ir joje suformuluotas taisykles, konstatavo, jog teisės į atskaitą ribojimas gali būti teisėtas ir pagrįstas tuomet, jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, nustatoma viena iš trijų alternatyvių aplinkybių: apmokestinamojo asmens sukčiavimas, apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas arba apmokestinamojo asmens dalyvavimas tokiame sukčiavime, tai yra žinojimas ar turėjimas žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje. Šios aplinkybės gali būti konstatuotos tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį, sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą, teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius.
Įvertinusi ilgalaikio turto tiekimo grandinėje buvusius sandorius pagal anksčiau minėtas taisykles, išplėstinė LVAT teisėjų kolegija padarė išvadą, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog nagrinėjamu atveju atliktų sandorių pagrindinis tikslas buvo siekis gauti neteisėtos mokestinės naudos. Visi nagrinėti sandoriai buvo realūs ir teisėti, pagrįsti ekonomine logika, o įvykęs įmonės bankrotas – natūralus ekonominis-teisinis reiškinys, kuris pats savaime nėra neteisėtas. Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija pažymėjo, kad vien tik aplinkybė, jog bankrutuojanti įmonė dėl nemokumo negali sumokėti tam tikrų PVM sumų, nereiškia, kad kuris nors iš anksčiau aptartų ginčo prekių tiekimo ir grąžinimo sandorių (ar jų visuma) buvo sandoris, kuriuo objektyviai siekta sukčiauti ar piktnaudžiauti. Nagrinėjamu atveju sukčiavimas ar piktnaudžiavimas nebuvo nustatytas. Nenustačius nei sukčiavimo, nei piktnaudžiavimo aplinkybių, taip pat buvo konstatuota, jog nėra pagrindo svarstyti, ar pareiškėjas dalyvavo tokiame sukčiavime, tai yra ar jis žinojo arba turėjo galimybę žinoti, kad įsigydamas prekes dalyvauja į sukčiavimą įtrauktame sandoryje.
Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija priimtame sprendime taip pat pažymėjo, jog aktualūs teisės aktai nenumato galimybės riboti apmokestinamojo asmens teisę į PVM atskaitą ar perkelti mokestinę prievolę naujai įsteigtai įmonei vien dėl pirmiau įsteigtos įmonės nemokumo. Tam tikrų, ypač teisės normoms iš esmės neprieštaraujančių ryšių tarp bankrutuojančios ir naujai įsteigtos įmonės egzistavimas minėtos išvados automatiškai nepaneigia. Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, kuriuo buvo panaikintas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas, paliko galioti, o vietos mokesčių administratoriaus sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas patikrinimo aktas, panaikino. LVAT sprendimas yra neskundžiamas.
kriminalai.com
šaltinis: LVAT info.