Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija liepos 5 d. nutartimi atmetė mokesčių administratoriaus apeliacinį skundą ir pripažino, kad sprendžiant, ar parduodamas žemės sklypas yra apmokestinamas PVM pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, lemiamą reikšmę turi teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina žemės paskirtis ir patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai, pagal kuriuos nustatomos konkrečių sklypų ar jų grupių užstatymo sąlygos. Konkretus žemės sklypas iš esmės gali būti priskirtas statybos sklypų kategorijai inter alia „žemei statyboms“ PVMĮ 32 straipsnio 2 dalies taikymo prasme, kai teisės aktuose nustatyto subjekto sprendimu pagal parengtus ir patvirtintus specialiuosius teritorinio planavimo dokumentus ir(ar) detaliuosius planus šiame sklype esančiai žemei nustatoma tokia pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, kurios naudojimo būdas bei pobūdis leidžia šioje žemėje vykdyti statybą.
LVAT buvo nagrinėjamas ir ginčo esmę sudarė klausimas, ar žemės ūkio paskirties, pripažintos teisės aktų nustatyta tvarka, žemės pardavimas gali būti laikomas „žemės statyboms“ tiekimu Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 32 straipsnio 2 dalies prasme. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas pardavė keturis žemės sklypus, kurių pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis buvo žemės ūkio. Byloje aktualūs žemės sklypai pateko į planuojamą gyvenamąją teritoriją patvirtintame bendrajame plane. Be to, iki žemės sklypų perleidimo pareiškėjas pateikė prašymus dėl detaliųjų planų visiems keturiems žemės sklypams rengimo, o dokumentuose nurodytas planavimo tikslas – sklypų paskirties keitimas į kitą, naudojimo būdo keitimas į gyvenamąją teritoriją, žemės sklypų padalijimas į mažesnius žemės sklypus, numatant mažaaukščių namų statybą. Mokesčių administratorius teigimu, žemės sklypo perleidimo kvalifikavimą „žemės statyboms“ tiekimu gali lemti ne tik sklype esančiai žemei nustatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, kurios naudojimo būdas bei pobūdis leidžia šioje žemėje vykdyti statybą, bet ir objektyvūs bylos duomenys, pavyzdžiui, aktyvūs žemės sklypo pardavėjo veiksmai prieš žemės sklypo pardavimą, kas patvirtina, jog faktiškai galutinė tiekiamo žemės sklypo paskirtis yra šio sklypo naudojimas statybai.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija su šia pozicija nesutiko ir išanalizavusi Europos Sąjungos teisę, įtvirtinančią bendrą PVM sistemą, taip pat ją aiškinančią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, pirmiausia pažymėjo, jog valstybės narės turi diskreciją apibrėžti tai, kokia žemė yra pripažįstama „žeme statyboms“ apmokestinimo PVM tikslais. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad siekiant apmokestinti žemės sklypo pardavimą, būtina nustatyti, ar šis pardavimas yra „žemės statyboms“ tiekimas PVMĮ prasme bei, ar tokį pardavimą atliko apmokestinamasis asmuo Direktyvos 2006/112/EB 9 straipsnio 1 dalies prasme arba 12 straipsnio 1 dalies prasme, jei valstybė narė pasinaudojo Direktyvos 2006/112/EB 12 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe.
Kaip buvo pažymėta nutartyje, sprendžiant klausimą dėl to, ar tiekiama prekė (ar parduodama žemė įgyvendinant nuosavybės teises) nėra PVM objektas, visų pirma turi būti vadovaujamasi objektyviais kriterijais dėl parduodamos žemės teisinio režimo, esančio apmokestinimo prievolės atsiradimo metu, todėl, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta bei įvertinusi konkrečios bylos aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija mokesčių administratoriaus apeliacinį skundą atmetė. Nutartis yra neskundžiama.
kriminalai.com
šaltinis: LVAT info.