Sulaikymas ir suėmimas yra bene labiausiai žmogaus teises varžančios procesinės prievartos priemonės, kurios gali būti pritaikytos asmeniui ikiteisminio tyrimo metu. Šios priemonės maksimaliai apriboja asmens laisvę, prisideda prie stigmatizacijos ir socialinės atskirties didinimo, sudaro prielaidas prarasti darbą bei dėl blogų laikymo sąlygų – patirti fizinę ir psichologinę žalą. Nepagrįstas arba nepagrįstos trukmės sulaikymas ar suėmimas gali pažeisti nekaltumo prezumpciją.
Atsižvelgdamas į tai, Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) atliko sulaikymo ir suėmimo teisinio reglamentavimo bei praktikos tyrimą, kurio metu atlikta Europos žmogaus teisių teismo ir Lietuvos Respublikos teismų sprendimų, reikšmingų statistinių duomenų analizė, vykdytos tikslinių grupių apklausos. Tyrimo pagrindu parengta analitinė studija, kuria siekiama atskleisti esmines dabartinės sistemos problemas ir pateikti siūlymus dėl jų sprendimo.
Vertinant dabar galiojančio sulaikymo ir suėmimo teisinio reguliavimo sistemą, nustatyta, jog teisės aktuose yra įtvirtintos pagrindinės ir svarbiausios asmenų, kuriems šios priemonės taikomos, teisės bei gynybos priemonės. Tačiau praktikoje šios nuostatos dažnai įgyvendinamos netinkamai, taip pat pastebima nemažai smulkesnių reglamentavimo problemų, kurias reikėtų pašalint taisant teisės aktus.
Šiuo metu galiojantis reglamentavimas nenumato konkrečių ribojimų, kurie leistų sulaikymą taikyti maksimalų laikotarpį (48 val.) tik išimtiniais atvejais, taip užtikrinant kiek įmanoma siauresnį asmens teisių varžymą. Taip pat nėra numatytas realiai veikiantis sulaikymo kontrolės mechanizmas, kuris pagrįstų skundų atveju leistų nutraukti šios procesinės prievartos priemonės taikymą.
Suėmimo reglamentavimo ir taikymo praktikos analizė atskleidė Lietuvos teismų polinkį šią, griežčiausią, kardomąją priemonę skirti per dažnai, nepakankamai taikant jos alternatyvas. Tokiu būdu praktikoje suėmimui nepagrįstai suteikiamas pagrindinės, o ne išimtinės, kardomosios priemonės statusas. Taip pat pastebėtina, kad teismai pagrįsdami skiriamą suėmimą kai kuriais atvejais nukrypsta nuo Europos žmogaus teisių teismo suformuotos praktikos. Problemų nustatyta ir suėmimo reglamentavime: BPK įtvirtinta suėmimo skyrimo tvarka sudaro prielaidas dažnam suėmimo taikymui bei numato galimybes suėmimą tęsti neribotą laikotarpį, kai kuriais atvejais net sukuriant situacijas, kai asmuo visą laisvės atėmimo bausmę atlieka dar prieš pripažįstant jį kaltu.
BPK aiškiai įtvirtina sulaikytųjų ir suimtųjų teises bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų pareigas šias teises garantuoti bei apie jas informuoti pačius asmenis. Tačiau praktikoje asmenims šios teisės neretai atskleidžiamos netinkamai, o kartais apskritai neatskleidžiamos. Be to, pareigūnų nebendradarbiavimas ar net priešiškumas ir šių teisių turinio paviršutinis išmanymas apsunkina asmenų galimybę jomis pasinaudoti. Įstatymai taip pat numato galimybę nepagrįstai riboti suimtųjų teisę pasimatyti su artimaisiais.
Sulaikymu ir suėmimu padarytos žalos atlyginimo mechanizmas perdėtai apsunkina ilgalaikių ir sunkių pažeidimų aukų galimybes gauti kompensaciją. Žalą atlyginant neteismine tvarka numatytos sąlyginai mažos mokėtinos kompensacijų sumos, todėl sunkių pažeidimų aukos yra priverstos žalos atlyginimo siekti sudėtingu, ilgu bei galimai brangiu teisminiu keliu.
kriminalai.com
šaltinis: ŽTSI info.