Gegužės 19 d. Lietuvos kariuomenės atstovai ir Garbės sargybos kuopos kariai dalyvaus Antakalnio kapinėse Vilniuje vyksiančioje Gintaro Žagunio, pirmojo po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo savo tarnybos vietoje prieš dvidešimt metų žuvusio pareigūno-pasieniečio pagebimo ceremonijoje. Prie G. Žagunio kapo Garbės sargybos kuopos kariai padės gėlių kompoziciją nuo Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės.
Ceremonijoje taip pat dalyvaus Lietuvos Respublikos Seimo, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai. Ceremonijos Antakalnio kapinėse pradžia – 9 val. G. Žagunis (1957 06 20 – 1991 0519) Šalčininkų užkardos Dieveniškių ruožo patrulinės tarnybos baro pamainos viršininkas, Lietuvos šaulių sąjungos narys. G. Žagunis gimė Pakruojo rajone, Rozalimo kaime. Kai jam buvo penkeri šeima persikėlė gyventi į Trakus. Čia G. Žagunis mokėsi ir užaugo. 1975 m. baigė Lentvario 2-ąją vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus statybos technikumą. 1976 – 1978 m. tarnavo sovietinėje armijoje. Atlikęs tarnybą grįžo į Lietuvą ir 1980 m. baigė mokslus statybos technikume, įgydamas statybos techniko kvalifikaciją. Dirbo darbų vykdytoju, inžinieriumi statybininku, vyresniuoju techniku statybininku. Nuo 1984 m. tarnavoi VRM Vyriausybinių ir valstybinių pastatų apsaugoje. 1989 m. už politinę veiklą atleistas iš tarnybos, nes būrė Sąjūdžio rėmimo grupę. G. Žagunis – vienas pirmųjų Lietuvos demokratų partijos narių, taip pat vėliau tapo Šaulių sąjungos nariu. Tų pačių metų rugsėjį pradėjo dirbti statybos bendrovėje statybos meistru. Pasienio tarnybą Gintaras Žagunis pradėjo 1990 m. lapkričio 11 d. 1991 m. vasario 19 d. paskiriamas Krašto apsaugos departamento Šalčininkų užkardos Dieveniškių ruožo patrulinės tarnybos baro pamainos viršininku. Pusmetį iki žūties budėjo Krakūnų kelio poste. Tuo metu SSRS kariškiai, specialioji milicija padeginėjo Lietuvos pasienio postus, terorizavo čia dirbančius pareigūnus. 1991 m. gegužės mėnesį Šalčininkų užkardos ruože susidarė pavojinga situacija. Nuspręsta laikinai nebudėti šios užkardos pasienio postuose, o pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas. Niekur neradę technikos Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Savo tarnybos draugams Gintaras liepė eiti ilsėtis, o pats liko budėti. „Jei žūti, tai vienam, o ne visiems”, – pridūrė jis. Lemtingąją 1991 m. gegužės 19-osios naktį pasieniečio G. Žagunio tykojo mirtis – iš Baltarusijos atvažiavę ginkluoti vyrai nutraukė jauno žmogaus gyvybę.
G. Žagunis apdovanotas Krašto apsaugos departamento padėkos raštu. Po mirties apdovanotas Pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, taip pat Šaulių Žvaigždės ordinu, Sausio 13-osios atminimo medaliu. Įamžinant pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo žuvusio pasieniečio atminimą Vilniaus pasienio policijos rinktinės užkarda Poškonių kaime pavadinta Gintaro Žagunio vardu.
kriminalai.com
šaltinis: KAM info.