Viešųjų pirkimų tarnyba kreipėsi į teismą su ieškiniu ir nurodė, kad atlikus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vykdyto atviro konkurso „Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigų (darželių) bei mokyklų pastatų priežiūros bei higienos normas atitinkančios temperatūros palaikymo centralizuoto šildymo sezono metu, karšto vandens paruošimo ir temperatūros palaikymo paslaugų pirkimas“ (toliau – Konkursas) vertinimą, atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pirkimo dokumentuose nustatyti reikalavimai ūkio subjektų grupei, siekiančiai pateikti pasiūlymą, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintą proporcingumo principą, dirbtinai apribojo konkurenciją. Viešųjų pirkimų tarnyba taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, parengdama Konkurso sąlygas, pagal kurias perkančioji organizacija už suvartotą šilumos energiją su tiekėju atsiskaito pagal iš anksto nustatytą kainą, apskaičiuotą pagal normatyvinius dydžius, o ne pagal faktinius apskaitos įrenginių duomenis, neužtikrino skaidrumo principo laikymosi, viešųjų pirkimo tikslo siekimo, taip pat pažeidė Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių kainos ir kainodaros taisyklių nustatymo metodikos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas tokį sprendimą paliko nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos taikomas sudėtingas atsiskaitymo būdas, kai ji su UAB „Vilniaus energija“ iš esmės atsiskaito per tarpininką – AB „City Service“, pastarajai mokėdama fiksuotą, Sutartyje nustatytą kainą, kuri pasibaigus kalendoriniams metams perskaičiuojama pagal šalių Sutartyje įtvirtintą tvarką, iš esmės atitinkančią faktinį suvartojimą, savaime nėra neteisėtas.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl galimo konkurencijos ribojimo, konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija ginčijama Konkurso sąlyga, pagal kurią kiekvienas jungtinės veiklos partneris privalo turėti teisę verstis veikla, reikalinga Sutarčiai įvykdyti, neapribojo tiekėjų galimybės veikti jungtinėje veikloje vien tik finansinių ar žmogiškųjų išteklių pagrindais, bei neatliko konkurencijos suvaržymo. Teismas pažymėjo, kad Viešųjų pirkimų tarnyba tiekėjų kvalifikacijai Konkurso sąlygomis keliamų reikalavimų (finansinio, techninio pajėgumo) ar kitų nuostatų (pvz., dėl subrangos ribojimo) nekvestionavo, todėl konstatuota, kad Viešųjų pirkimų tarnyba tinkamai neįrodė, jog būtent Konkurso sąlygų 13 punktu buvo suvaržyta tiekėjų konkurencija. Pagal Konkurso sąlygas Konkurse galėjo dalyvauti tik stambūs ir labai pajėgūs ūkio subjektai, kuriems nereikia papildomos finansinės pagalbos iš kitų. Tai taip pat matyti ir iš Konkurso rezultatų, nes pasiūlymus pateikė tik dvi įmonės.
Nagrinėdama klausimą dėl Sutartyje nustatytos galimybės keisti kainą, teisėjų kolegija konstatavo, kad Viešųjų pirkimų tarnyba neįrodė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumo nustatant kainos keitimą keičiant objektų, kuriems teikiama šilumos energija, sąrašą, nes Sutartyje buvo nustatyta, jog Sutarties šalys tarpusavyje pagal sudėtingą šilumos kainos nustatymo ir jos perskaičiavimo tvarką galiausiai atsiskaito tik už faktiškai suvartotą šilumos energiją.
Pasisakydamas dėl Viešųjų pirkimų tarnybos teisės ginčyti perkančiųjų organizacijų veiksmus ir viešojo intereso svarbos, LAT pabrėžė, kad viešojo pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia ar išsaugojimas – vėliausiai byloje spręstini klausimai, teismai pirmiausia turi nagrinėti perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumą, o šio aspekto nagrinėjimas neturi priklausyti nuo viešojo pirkimo procedūrų ar sutarties svarbos. Jei byloje kyla poreikis išsaugoti viešojo pirkimo sutartį, tam Viešųjų pirkimų įstatyme yra įtvirtinti teismų naudojami mechanizmai. Vis dėlto neturėtų susiklostyti tokios situacijos, kai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimų vertinimas priklauso nuo siekio išsaugoti viešojo pirkimo santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad net kai egzistuoja neginčytina perkamo objekto svarba, pirkimo procedūrų teisėtumas ir perkančiosios organizacijos veiksmų pagrįstumas yra toks pat svarbus visuomenės interesas.
Teisėjų kolegija nesutiko su argumentais, kad perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo vertinimas, kai šiuos ginčija Viešųjų pirkimų tarnyba, turėtų priklausyti nuo to, jog Konkurso sąlygos buvo paskelbtos viešai bei dėl jų negauta tiekėjų pretenzijų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad Viešųjų pirkimų tarnyba neatlieka visuotinės pirkimų skelbimų turinio išsamios kontrolės, nes, viena vertus, juose pateikiama tik svarbiausia informacija, antra vertus, Viešųjų pirkimų įstatymas jos to neįpareigoja daryti pirmiausia dėl administracinės naštos ir racionalumo. Viešųjų pirkimų tarnyba, tikrindama skelbimų turinį, tik vertina, ar yra visos privalomos jo dalys, gali įvertinti ar yra akivaizdžių VPĮ ar kitų teisės aktų pažeidimų, tačiau neatlieka išsamaus kiekvieno skelbimo sąlygų tikrinimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakė dėl VPĮ 94 straipsnio 3 dalies, kurioje nurodyta, kad tiekėjai teisme gali ginčyti viešojo pirkimo sutartis per šešis mėnesius nuo jų sudarymo, taikymo viešąjį interesą ginančiai institucijai, ir nurodė, kad ši norma netaikytina priežiūros institucijai, teikiančiai ieškinį dėl sandorio negaliojimo, o be to yra taikytina tik dėl kai kurių atskirai įstatyme įtvirtintų pažeidimų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
kriminalai.com
šaltinis: LAT info.
Cituojant ar platinant kriminalai.com informaciją būtina nuoroda į informacijos šaltinį.