Besąlygiškai juo pasitikėjusį draugą apgavusiam vilniečiui teismas skyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Toks nuosprendis paskelbtas individualios įmonės savininkui 49 metų R. K., kurį Vilniaus apygardos teismas pripažino kaltu pasisavinus jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą (BK 183 str. 2 d.).
Išnagrinėjus baudžiamąją bylą nustatyta, jog turėdamas notaro patvirtintą savo draugo R. D. įgaliojimą jo vardu Lietuvoje pirkti nekilnojamąjį turtą bei atlikti visus su tuo susijusius teisinius veiksmus, 2009-ųjų rugsėjį R. K. įgijo 0,5 ha žemės sklypą su jame esančiais pastatais. Tačiau sandorį įformino savo dukros vardu. Už žemę su trobesiais Švenčionių rajone R. K. atsiskaitė iš R. D. per kelis kartus įvairia valiuta gautais pinigais – beveik ketvirčiu milijono litų.
Jungtinėse Valstijose nuo 1999 metų gyvenantis R. D., sumanęs Lietuvoje įsigyti sodybą, tinkamą rado Švenčionių rajone. 2009-ųjų vasarą nuvykęs apžiūrėjo ir apsisprendė pirkti. Su savininku suderėjo kainą – 240 tūkst. litų, davė jam rankpinigių. Tačiau sodybos savininko žmona tuo metu buvo užsienyje, be jos įforminti sandorio nebuvo galima. Tad žemės sklypo su statiniais įgijimo reikalus prieš išvykdamas į JAV R. D. pavedė R. K. Notarų biure buvo patvirtintas įgaliojimas. Dalį pinigų, 100 tūkst. litų, R. K. banko pavedimu gavo iš draugo sužadėtinės, o likusius pinigus doleriais per du kartus į Lietuvą atgabeno R. D. pažįstami asmenys.
Tačiau paaiškėjo, jog trūksta duomenų dėl R. D. ištuokos, o tvirtindama nuosavybės pirkimo-pardavimo sutartį notarė atsisakė naudoti iš JAV atsiųstą skyrybų dokumentą anglų kalba. Ieškant išeities R. K. pasiūlė sodybą nupirkti savo dukros vardu, o draugui grįžus į Lietuvą – perrašyti jam. R. D. sutiko, nes pasitikėjo R. K. Toks sandoris buvo įformintas, tačiau netrukus R. K. už pirkinio grąžinimą pareikalavo 100 tūkst. litų. R. D. kreipėsi į teisėsaugą, kad nesąžiningam draugui būtų iškelta baudžiamoji byla. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, tačiau vėliau nutrauktas. Tuomet R. K. padidino sodybos grąžinimo kainą – už 120 tūkst. litų. Už tokią kainą, turėdamas dukros įgaliojimą, R. K žemę su statiniais 2010-ųjų gruodį pardavė teisėtam jos savininkui.
Teismo posėdyje R. K. kaltu neprisipažino. Tvirtino prieš keletą metų paskolinęs R. D. pusantro šimto tūkstančių litų, tad draugo sužadėtinės jam pervesti pinigai – neva dalies skolos grąžinimas. Sodybos dairęsis pats, apie tokius draugo planus nieko nežinojęs, dolerių R. D. bičiuliai jam neperdavę, jis apskritai tų žmonių nepažįstąs.
Tačiau teismas konstatavo, jog R. K. kaltę įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą patvirtina nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, rašytiniai bylos įrodymai.
Nustatyta, kad 2011-ųjų pradžioje mokestinį patikrinimą atlikę VMI pareigūnai nustatė, jog žemės sklypą su trobesiais už 240 tūkst. litų pardavę jo savininkai deklaravo perpus mažesnę sumą, už kurią ir sumokėjo mokesčius. Teko sumokėti papildomai. Ta pati institucija atliko ir R. K. mokestinį patikrinimą, po kurio padarė išvadą, jog šis asmuo Švenčionių rajone esančio nekilnojamojo turto pirkimui būtų galėjęs panaudoti tik kiek daugiau nei 43 tūkst. litų.
Kaltinamojo parodymus teismas vertino kritiškai – kaip siekimą išvengti atsakomybės. „Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad R. K. veiksmuose yra visi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai, – rašoma teisėjų kolegijos, pirmininkaujamos Jūratės Damanskienės, priimtame nuosprendyje. – R. D. patikėjo kaltinamajam pinigus, dėl kurių jis turėjo teisiškai apibrėžtus įgaliojimus – už nurodytą sumą įgyti sodybą Švenčionių rajone R. D. vardu. Tačiau R. K. už nukentėjusiojo pinigus minėtą sodybą nupirko savo dukros vardu bei atsisakė vėliau ją perrašyti R. D.“.
Todėl, teismo nuomone, minėti R. K. veiksmai patvirtina tiesioginę tyčią neteisėtai, neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą. Kaltinamasis numatė, kad dėl tokių veiksmų nukentėjusysis neteks jam priklausančio didelės vertės turto, ir R. K. to norėjo ir siekė.
Didelės vertės svetimo turto pasisavinimą įstatymas priskiria sunkiems nusikaltimams, už kuriuos baudžiama tiktai laisvės atėmimu. Atsižvelgęs į nusikaltimo pobūdį bei jo pavojingumą visuomenei laipsnį, kaltinamojo asmenybę, kitas reikšmingas aplinkybes, teismas nerado galimybės R. K. skirti švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę. Dveji metai laisvės atėmimo – tai
mažiau nei BK 183 str. 2 dalies sankcijos vidurkis.
Paskelbtas nuosprendis dar gali būti skundžiamas apeliacine tvarka.
kriminalai.com
šaltinis: VAT info.
Cituojant ar platinant kriminalai.com informaciją būtina nuoroda į informacijos šaltinį.