Lietuvos Karo policijai 20 metų

Karo policijos jubiliejus

Karo policijos pradžia
Karo policijos pradžia

Šiais laikais terminas Karo policija yra Lietuvoje visiems žinomas. 2018 metais spalio 22 dieną Karo policija švenčia jubiliejų. Formaliai Lietuvos kariuomenės Karo policijai sukaks 20 metų. Iš tikrųjų egzistuoja dvi Karo policijos įkūrimo datos. Pirma Lietuvos kariuomenės Karo policijos įkūrimo data laikoma 1919 m. kovo 15 d., kai Kauno karo komendantas suorganizavo Kauno milicijos kuopą. Antra įkurimo data yra laikoma, Karo policijos įstatymo priėmimo diena, atkūrus Nepriklausomybę). 1998 m. spalio 22 dieną buvo priimtas Lietuvos Respublikos Karo policijos įstatymas. Šio įstatymo priėmimo diena ir tapo vėliau šios naujos Lietuvos kariuonenės tarnybos ir tuo pačiu teisėsaugo institucijos įkūrimo švente. Tačiau mažai kas žino ir atsimena kad, Karo policija nebuvo įkurta įstatymo piėmimo dieną. Nors dalis Karo policijos funkcijų Lietuvos kariuomenėje vykdė Krašto apsaugos Savanorių pajėgų struktūriniai padaliniai, tačiau Savanoriai neturėjo teisėsaugos institucijos statuso.

Pasiruošimas karo policijos atrankai

Taip jau susiklostė, kad tapau vienu iš pirmųjų Lietuvos kariuomenės Karo policijos karių. Tam, kad patekti į Karo policiją, turėjau praeiti specialią atranką.

Bet viskas nuo pradžių:

1999 metais tarnavau Krašto apsaugos Savanorių pajėgosė Didžiosios kovos apygardos Vilniaus riktinėje. Atsitiktinai sužinojau, kad yra organizuojama atranką į Karo policiją. Po kelių dienų su dviem tarnybos draugais nuvykome į Karininkų ramovę esančią Vilniuje Pamėnkalnio gatvėje, kur tuo metu buvo Karo policijos štabas. Atsimenu, kad atvykus į ramovę sunkiai suradome kur būtent Karo policija, vaikščiojom koridoriais kol pastebėjome šeštame aukšte du kabinetus su užrašu Karo policija ir Karo policijos viršininkas.

Mums užėjus į vidų pastebėjome pažįstamą asmenį vyr. leitenantą Vaidotą Malinionį (tuometinį) Karo policijos viršininko pavaduotoją. Žinojome jį kaip buvusį SKAT Vilniaus Rinktinės Olandų karinio miestelio komendantą (kuriame ankščiau teko vykdyti budėjimus). Pasisveikinus ilgai nekalbėjome. Mums buvo suteikta reikiama informacija apie organizuojamą atranką į Karo policiją. Kandidatams į Karo policininkus reikėjo pereiti specialią atranką kuri susideda iš dviejų dalių (fizinio pasirengimo ir psichologinių testų).

Pradžiai gavome nukreipimus į Centrinę medicininę komisija (CMEK), kurią reikėjo pereiti Kaune, Karo ligoninėje. Mums buvo pasakyta, kad reikia ruoštis fiziškai ir psichologiškai. Buvo paskirta pirmosios atrankos į Karo policiją data.

Reikalavimas kandidatams į karo policininkus

Reikalavimuose, kandidatams į karo policininkus, nebūtų nieko ypatingo, jeigu ne viena aplinkybė: kandidatas į karo policininkus tūri būti ne žemesnis kaip 1 metras 80 centimetrų ūgio. Asmeniškai labai nusivyliau dėl ūgio rikalavimo. Reikalas tas, kad mano ūgis buvo 1 m. 78 cm. Tai yra man pritrūko 2 centimetrų. Kita vertus nebuvo aišku kas matuos ūgi ir nusprendžiau rizikuoti. Priėmiau sprendimą, kad negalima praleisti galimybės ir reikia stengtis kiek įmanoma, kad praeiti atranką į Karo policiją. Taigi nusprendžiau tvirtai pridėti visas pastangas.

Fizinio pasirengimo testų nebijojau nes buvau tuo metu neblogai fiziškai pasirengęs. Beto laisvalaikiu savo malonumui lankiau rytų kovos menų treniruotes. Be to beveik kiekviena diena pradėjau bėgioti 5 kilometrų krosą (atrankos metu tai padėjo).

Sveikatos patikrinimas

Nors ir buvome sveiki, bet džiaugėmės praėję medicininę komisiją CMEK e Kaune karo ligoninėje. Tikriausiai jaunimas dabar tarnaujantis kariuomenėje ne visai supranta apie kokius sunkumus aš pasakoju. Kokia problema praeiti karo medicininę komisiją. Dabar visus tyrimus Karo medicinos tarnyba atlieka vienoje vietoje. Bet prieš 20 metų viskas buvo kitaip.

Prieš atvykstant į karo ligoninę reikėjo surinkti daug visokiausių pažymų, atlikti testų,tyrimų, surinkti ir pristatyti pažymas apie tyrimų rezultatus. Kas užimė ne mažai laiko.

Įtapą buvo dėl to, kad kandidatas į karo policininkus neturėjo turėti Jokių sveikatos apribojimų. Karys turėjo atitikti sveikatos reikalavimams pagal A kategoriją – tai yra sveikatos būklė turėjo būti ideali. Praėjau medicininę komisiją be apribojimų. Nors ūgio problema buvo išspręsta, kosijoje daktaras paklausė koks tavo ūgis, aš netgi negalvojęs pasakiau, kad metras aštuoniasdešimt – nors iš tikrųjų buvo metras septyniasdešimt centimetru. Jis taip ir užrašė.

Sužinojome, kad dėl dalyvavimo atrankoje gausime įsakymą į tarnybos vietas ir būsime papildomai informuoti apie atranką – dabar reikėjo tiesiog laukti.

Praėjus maždaug dviem savaitėms man buvo pranešta dėl dalyvavimo atrankoje, taip pat į tarnybos vietą atėjo atitinkami įsakymai.

Atrankos pradžia

Turėjome atvykti prie Krašto apsaugos ministerijos su lauko uniforma ir pilna lauko ekipuote (išskyrus ginklą), taip pat reikėjo turėti maisto 2 parom. Be to reikėjo turėti sportinę aprangą. Su ekipuote buvo problema. Reikalas tas, kad nepaisant to, kad buvome profesionalios karo tarnybos kariai pilnos ekipuotės neturėjome. Teko skolintis iš tarnybos draugų ir pažįstamų. Iš tarnybos draugų gavau sovietinę desantininkų kuprinę ir kitus trūkstamus ekipuotės elementus. Nustatytą dieną 9 val. ryte atvykome prie Krašto Apsaugos ministerijos pastato esančio Vilniuje, Totorių gatvėje.

Susirinko geras būrys žmonių (dabar sunku yra pasakyti tikslų skaičių, bet mano paskaičiavimais žmonių maždaug 40) – kai kurie buvo su karine uniforma, kai kurie su civiliais rūbais. Atvykus Karo policijos viršininkui mjr.Dainiui Janėnui su kitais karininkais (Vaiduotu Malinioniu, Žilvinų Urbonu ir Antanu Mažvila) mums buvo pranešta, kad mūsų laukia labai rimtas išbandymas ir jeigu kas nors nepasitiki savo jėgomis geriau pasitrauktu iš karto nes vėliau gali patirti rimtų sunkumų.

Fizinio pasirengimo testas

Pirmas išbandymas buvo fizinio pasirengimo testas. Man asmeniškai ir tuo metu tarnaujanties kariuomenėje ypatingų naujienų nebuvo. Reikėjo mažiausiai padaryti 10 prisitraukimų ant skersinių, per 2 minutes 50 atsispaudimų, prabėgti 3 (trijų) kilometų distanciją ne ilgiau negu 14 minučių, 100 metrų prabėgti greitai (dabar tiesiog nepamenu reikalavimų).

Pirmas etapas man asmeniškai praėjo be didelių sunkumų. Intrigą sukėlė faktas, kad darant atsispaudimus (dariau labai lengvai viršijau minimalius reikalavimus) vienas iš komisijos narių (Antnas Mažvila) pasakė, kad darau gerai ir geriau daugiau nereikia daryti nei padariau, nes reikia taupyti jėgas o jėgų tikrai prireiks.

Po fizinio testo buvo psichloginis (sakyčiau matematinis – jis buvo man asmeniškai sudėtingesnis).

Po abiejų testų visus kandidatus atvežė į Karininkų ramovę ir buvo paskelbta vienos valandos pertrauka. Po kurios buvo rezultaų paskelbimas.

Buvo paskelbti rezultatai ir dalis kandidatų buvo paskelbti netinkamais tęsti atranką. Kanditatai nesurinkę būtinų taškų galėjo persirengi ir keliauti namo. Kandidatus kurie buvo tinkami tęsti atranką pasodino į autobusą, nuvežė prie ežero išsimaudyti (buvo vasara) po to bvome nuvežti į Krašto apsaugos savanorių pajėgų štabą.

KASP štabe vyko sekantis atrankos etapas – šaudymo situacijos simulavimo testas. Teko šaudyti į įvairius taikynius įvairiose situacijose. Šaudymo testus priiminėjo YPT (Ypatingosios paskirties tarnybos – dabartinės specialiujų operacijų pajėgų SOP) instruktoriai. Po testų buvo duota dar viena pertarauka, buvo leista pavalgyti bei pasirengti tolimesnei atrankai.

Nežinomybė

Pertaraukos metu rukykloje sutikome pažįstamą karininką tarnaujantį tuometiniame KASP štabe, vyresnijį leitenantą Gytautą Jundzilą.

Jis nustebo iš kur čia mes atsiradome. Mums paaišknus, kad einame atranką, jis pasakė, kad žino kas mūsų laukia ir nepavydi mums. Prašėme draugiškai pasakyti kas gi mūsų lakia – jis pasakė (vyrai nepykit, bet negali būti ir kalbos apie panašaus pobūdžio informacjos atskleidimą). Tai priėmėme gan normaliai, bet aišku, kad nežinomybė nekėlė pačių maloniausių jausmų.

Pavalgius visus kandidatus išrikiavo. Buvo liepta krauti į kuprines smėlį taip, kad kuprinė svertu maždaug 25 kilogramus. Kraunant smėlį pastebėjome, kad atvyko atrankos instruktoriai (Tomas Čeponis ir Rolandas Markevičius) su kuriais tuo pačių metu tarnavome KASP 8 tojoje rinktinėje valstybinių objektų apsaugoje.

Nepaisant gerų santykių instrukroriai nebuvo mums labai malonūs. Prikrovus kuprines po 25 kilogramus smėlio, mums paaiškino taisykles (jokių kalbų, jokių klausimų, jokių veiksmų be instruktoriaus leidimo. Turėjome vykdyti visus instruktorių įsakymus. Norint ką nors atlikti arba paklausti reikėjo pakeli ranką ir laukti kol tavę pastebės instrukorius. Jeigu nepastebės tavo problema. Bet ką padarius ne pagal įsakymą arba savarankiškai be instruktoriaus leidimo (netgi gamtinį reiklą ar bet kurį veikmą) reiškia nuobauda.

Nuobaudos dydis priklauso nuo pačių instruktorių, tai gali būti tik pastaba – arba iš karto išmetimas iš atrankos. Maksimalus pastabų skaičius buvo dvi pastabos – trečia pastaba reiškė atrankos pabaigą (kitaip tariant kandidato netinkamumą).

Intensyvaus atrankos etapo pradžia

Mus išrikiavo ir instruktoriai liepė šokti į karinį sunkvežimį (su 25 kg. kuprinėmis). Suskambėjo komanda judam. Visi įšoko, galima sakyti ore, šokom vienas per kitą, pamenu šiek tiek apdraskiau koją, bet lengvai, nieko baisaus. Sunkvežimio kėbulą, kuriame sėdėjome, uždengė brizentu. Su mumis sėdėjo vienas iš instruktorių. Jokių pokalbių ir mes nežinojome kur mus veža. Sėdėti buvo labai nepatogu su kuprinėm ant nugaros, bet, kaip sakant, kentėti buvo galima.

Važiavome su pertraukomis apie 2 valandas kol pagaliau sustojome. Pasigirdo instrukroriaus šauksmas : Lipam iš mašinos, bėgte, judam, greitai, greitai, greičiau tinginiai…

Pamenu, kad pašokom iš vietos, kojos aišku skaudėjo nuo tokio „patogaus sėdėjimo“, bet visi pašokom. Lipom ar šokom iš sukvežimio jau ir nebepamenu tik pamenu, kad tai buvo labai greitai. Iššokom iš sunkvežimio.

Atsistojus ant žemės iš karto gavome komanadą į liniją RIKIUOJAMĖS. Išsirikiavome. Instruktoriai paskyrė iš mūsų (kandidatų) vadą (Laimį Urbonavavičių) davė jam žemėlapį ir liepė vesti būrį. Nors buvo naktis ir tamsu, supratau kur randamės, buvome netoli Lietuvos kariuomenės Pabradės centrinio poligono.

Pradėjom judėti – spartus žygis. Kuprinė ant nugaros, kurinės svoris 25 kg. Ir prasidėjo ypatumai – tai greičiau tai lėčiau, kas gavo nuobaudą pritupimai arba šuoliai. Žmonės pradėjo kristi kai lapai (dažniausiai kandidatams nepakenčiamas skausma – ant kojų kraujuotos nuospaudos). Kai kuriems neužtenka jėgų, pakelia ranką ir atsisako. Žygiojant tai vienas atsisako, tai kitas. Pražygiavus miško keliais maždaug 25 kilometrus (su labai trumpomis pertraukomis pasitaisyti ir atsigerti vandens) atvykstame į paskirties tašką. Jaučiasi stiprus kojų skausmas, bet kentėti galima. Paskirties taške vėl pagal instruktorių komandą bėgte šokam į sunkvežimį ir mus kažkur veža – kol važiuojame mums poilsis, bet labai trumpas. Sunkvežimis sustoja. Lauke naktis. Vėl greitai lipam iš sunkvežimių (jeigu galima tai pavadinti išlipimu – sakyčiau iššokama iš sunkvežimio).

Vėl žygis miško keliais (dabar tik 5 kilometrai), tuomet nežinojau atstumų, sužinojau vėliau tarnaujant karo policijoje. Skirtumas tas, kad einant turime stebėti aplinką, pastebėti ant mežių kabančius užrašus su skaičiais, įsiminti ir žygio gale tuos skaičius pasakyti.

Finišas prie Žeimenos upės. Patikrinimas atminties. Po to iš karto mūsų laukė sekantis etapas – 3 minučių kova. Apibrėžiamas ratas ant smėlio. Kandidatas į karo policininkus privalo nepasiduoti oponentui. Ktaip tariant neturi teisės išeiti iš rato o privalo išstumti oponentą. Smūgiuoti negalima. Kandidatas tas pas o oponentai keičiasi – ateina nauji.

Atlaikom ir šitą etapą.

Toliau mūsų laukė persikėlimas per Žeimenos upe. Reikėjo keltis per pririštą prie medžių ir įtemptą virvę. Vėlgi ne visiems pavyko, bet mes keliaujame toliau. Mus vėl sodina į sunkvežimį ir veža miškais toliau (nors nematome, bet jaučiame miškus). Jau rytas, norisi miego, bet ne tragedija. Mus atveža į kitą Pabradės poligono teritorijoje esančią vietovę. Vėl išlipam, mus surikiuoja ir kiekvienam parodo vietą kur reiki kąsti apkasą. Kasam apkasus. Iškasam apkasus, patikrina instruktoriai, duoda pastabas pagerinti maskuotę ir panašiai. Stengiamės tvarkome, bet staigiai įsakymas greitai užkasti apkasus. Tai buvo super atrakcija (man asmeniškai liko ypatingas prisiminimas dėl tos priežasties, kad iškasiau didžiausią apkasą). Užkasinėjome nerealiu tempu, prakaituodami ir užmaskuodami apkasos vietą. Vėl į sunkvežimį ir vėl kažku veža. Žmonės atkrenta, mūsų (kandidatų) vis mažiau lieka.

Atveža į kitą poligono vietą. Išlipam, vėl kasam apkasus (tik gulinčius). Iškasus eilinius apkasus instruktoriai leidžia pavalgyti. Kaip nebūtų keista, bet ypatingo apetito nėra. Ima miegas. Praėjus kelioms valandoms vėl mus kelia. Vėl greitai užkasame apkasus ir maskuojame, vėl į sunkvežimį, ir vėl naktis, ir neišku kur mus veža. Kol mus veža mes ilsimės, nors iš tikrųjų, poilsiu, tokią būsėną sunku pavadinti. Važiuojame virš valandos ir vėl komanda lipti.

Vėl šokam ant žemės. Mes esame Raudondvario mokymo centre (asmeniškai man žinoma tarnybos vieta). Instruktoriu perspėjimas – pagalvokit gerai kam rūpi savo sveikata geriau atsisakykite nes gali būti traumų ir kitų nenumatytų aplinkybių. Nei vėnas kandidatas neatsisako. Komanda paskui manę bėgte marš …

Prieš mane man žinomas (kitiems kandidatams nežinomas) radarų kalnas. Kas neįsivaizduoja kas yra radarų kalnas galima plyginti su Gedimino kalnu. Instruktoriai bėga pirmi be ekipuotės, bet su ginklais, ir šaudo. Mes bėgame iš paskos su 25 kg kuprine. Iš šono kiti insruktoriai taip pat šaudo, mėto dūmų granatas, stumdo.Vėl bėgam, žmonės atsisako atrankos. Judam kiek galim iš paskutinųjų. Prabėgome dar vieną radarų kalną – neaišku kur saugiau ar į kalną ar nuo kalno su 25 kg svorio kuprine, toliau bėgam per mišką, mus veja kaip medžioklėje žveris. Atbėgome iki mokymo centro pastato.

Komanda numesti kuprines – numetame. Numetus 25 kg. svorio kuprines, komanda bėgt, pirma laiką atrodė poilsis. Bet ne ilgam. Kliūčių ruožas (aplinkui, dūmai, šūviai prie pat galvos, kliūtys su spigluota viela, pelkės ir kt., ypatingų detalių neatskleidžiu). Atsimenu kai įmetė mus į pelkę, bėgam, šliaužiam, vėl bėgam, vėl šliaužiam. Nežinau kiek kandidatų atsisakė bet atranką praejo tik 7 žmonės – tai buvo:

Darius Ramanauskas, Dalius Čekanavičius, Leonard Jakubėnas, Ričardas Mažulis, Robertas Janulaitis, Laimis Urbonavičius, Virgilijus Račyla.

Taip baigėsi virš dviejų parų trukusią atranką į Karo policiją.

Leonard Jakubėnas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *