Tarptautinė prekybos sutartis dėl kovos su klastojimu, plačiau žinoma ACTA trumpiniu, tapo ir pasaulinių protestų prieš ją sutartimi. Bailiai slėpta iki pat pasirašymo momento, ji tapo didele staigmena interneto vartotojų bendruomenei bei galvos skausmu politikams, kurie turės pareikšti savo nuomonę ją ratifikuojant.
Dviprasmiška Lietuvoje rinktų europarlamentarų pozicija dėl šios sutarties jau sulaukė ne tik piktų komentarų, bet ir internautų pašaipos. Nors bandoma teigti, kad buvo balsuojama už neva švelnesnį ACTA variantą, tačiau tikrai nebuvo siūloma apskritai atmesti šį dokumentą. Šiuo atveju galima teigti, kad švelnesnis botagas vis tiek yra botagas.
Teisingai teigiama, kad šiuo metu galiojantys Lietuvos ir Europos Sąjungos įstatymai yra griežtesni nei siūlomi ACTA sutartyje, tačiau pakanka prisiminti apie imperatyvias šios sutarties nuostatas, reikalausiančias atskleisti interneto vartotojo tapatybę ir tikrinti kompiuterių bei išmaniųjų telefonų turinį. Tuomet nesunku suprasti, kam ši sutartis atneš didžiausią naudą.
Privačių asmenų, o ypač visuomenininkų, žurnalistų ir politikų kompiuterio ar telefono turinys vargu ar sudomins muitininkus, tačiau neturėkime iliuzijų, kad neatsiras šiuo turiniu besidominčių kitų instancijų. Autoritarinių režimų praktika šiandien rodo, kad pirmasis kovos prieš kitaminčius taikinys yra elektroninės informacijos kaupimo ir sklaidos priemonės. Nežvelkime į pasaulį pro rožinius tariamos demokratijos akinius. Jei iš paskos nesekioja pilką paltą vilkintis „atsitiktinis praeivis“, tai dar nereiškia, kad nesate niekam įdomus.
Gyvename susitraukusio privatumo sąlygomis. Dažnas mūsų net nesusimąsto, kiek daug naudingos informacijos palieka žmogus, prisijungęs prie kokio nors socialinio tinklo. Vien iš paties vartotojo paliktų įrašų galima lengvai nustatyti jo pomėgius, politines ir religines pažiūras bei bendraminčių ratą. Galimybė naudotis iki šiol sąlyginai anoniminėmis interneto paslaugomis praplečia toli gražu ne vadinamosios intelektinės nuosavybės apsaugos, o sekimo galimybes.
Taigi kam reikalinga ACTA sutartis, jei stabdyti galimai neteisėtą veiklą visiškai pakako iki šiol veikiančių įstatymų? Lietuva jau taip toli „pažengė“ interneto kontrolės keliu, kad baudžiamosios bylos „už netinkamus komentarus“ tapo nuolatine „elektroninės tautosakos“ dalimi. Todėl dar vieno prievartos įrankio suteikimas valdžiai būtų neatsakinga kvailystė. Ir štai čia atsiranda veiksnys, kurio ACTA kūrėjai greičiausiai nenumatė.
Globaliajame pasaulyje įmanomos ne tik globalios sutartys, bet ir globalūs protestai. JAV piliečiai, protestais nušluodami cenzūrą internete galėjusius įteisinti nacionalinius SOPA ir PIPA aktus, parodė likusiam pasauliui, ką reikia daryti. Protestai prieš ACTA tapo pasauliniais. Laisvė, prie kurios priprato milijonai įvairių šalių piliečių, tapo labai svarbi, todėl pasikėsinimas į ją šiandien prilygsta pasikėsinimui į jų vidinį pasaulį, kuriame valstybinės sienos suvokiamos kaip kitokios realybės dalis – realybės, kurį nėra taip svarbi, kuomet pasaulis atviras laisvam žodžiui, minčiai ir veiksmui.
Speiguota diena Vilniuje, kuomet daugiau nei 1000 kūrybingų ir ryžtingų žmonių išėjo pasakyti „Taip“ atviram pasauliui, buvo džiugiai netikėta. Pripratome klausytis, kokie esame provincialūs, savanaudiški ir riboti. Pripratome prie raudų dėl blogų politikų, išmokome suokti ditirambus geriems, kurie netrukus taps blogais. Pripratome matyti protestus dėl aukštų kainų ar žemų atlyginimų. Ir štai dabar pamatėme, kad Lietuvos gyventojai gali išeiti į gatves ne dėl duonos kąsnio, o dėl laisvės. Tai svarbiausia 2012 m. vasario 11 d. protestų prieš ACTA žinia.
Vitalijus Balkus
kriminalai.com